Paveldu ir gamtos turtais viliojanti Aukštaitija (2025.06.07-08)

Paveldu ir gamtos turtais viliojanti Aukštaitija

7 birželio - 8 birželio

189 €

1 diena: Plaktukų muziejus- Palūšė–Ladakalnis–Ginučiai–Stripeikiai–Ignalina (~500 km)

Kelionę pradėkime nuo pažinties su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Vykstame į Plaktukų muziejų*. Ignalinos rajone, Linkmenyse gyvenantis Antanas Kibickas apie 10 metų rinko įvairiausius plaktukus.  A. Kibickas plaktukais susidomėjo 2005 m. pajūryje radęs akmenį su skylute, panašų į plaktuką. Plaktukas – turbūt pirmasis bene dažniausiai naudojamas darbo įrankis, nors šiuolaikiniai gerokai skiriasi nuo senųjų plaktukų ir dydžiu, ir forma, ir paskirtimi. Anot Antano, visų plaktukų forma panaši ir skirtinga, tai neapsakomo grožio tikro vyro įrankis. Šiandien Antanas iš kiekvienos kelionės, kiekvieno aplankyto kampelio negrįžta be plaktuko.

Keliaujame į  atostogautojų rojumi vadinamą  Palūšę – čia įsikūręs parko Lankytojų centras. Centro ekspozicijoje patraukliai ir įdomiai atskleidžiamas nacionalinio parko išskirtinumas. Ežerų apsuptis suformavo savitą žmonių gyvenimo būdą. Tai atskleidžiama lankytojų centro ekspozicijoje „Ežerų žmonės“. Čia sužinosime tiek apie senuosius, tiek apie dabartinius žvejybos būdus, sielių ir karvių plukdymą.

Visai netoli lankytojų centro rymo medinė Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia. Šiai senolei – daugiau nei 250 metų, o istorija byloja, kad statant bažnyčią nenaudota vinių. 1750 m. Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia iškilo kunigo Juozapo Baziliausko iniciatyva. Tai viena seniausių medinių šventovių Lietuvoje. Drauge su šalia stovinčia aštuoniakampe varpine paskelbta kultūros paveldo objektu. Virš bažnyčios durų kabo užrašas: „Įeik geras, išeik dar geresnis.“

Prieš palikdami kaimą, būtinai pailsėkime prie Lūšių ežero prieplaukos, kuri yra viena seniausių Lietuvoje. Nuo prieplaukos atsiveria plati ežero panorama, o atsisėdus ant liepto karštą dieną malonu į vėsų vandenį įmerkti kojas. Čia galime išsinuomoti valtį, pasiirstyti ežere, o grįžę į krantą surengti iškylą – paskanauti užkandžių, atsigaivinti ir kvėpdami tyrą Aukštaitijos orą aptarti pirmuosius kelionės įspūdžius.

Legendomis apipintas Ladakalnis – tai žinomiausia apžvalgos vieta Aukštaitijos nacionaliniame parke. Kalnas virš jūros lygio iškilęs 176 metrus ir yra Šiliniškių gūbrio kalvų grandinės dalis. Nuo Ladakalnio atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu. 2012 m., vykdant Ladakalnio rekonstrukciją, buvo nutiestas kalną juosiantis pėsčiųjų takas, įrengta apžvalgos aikštelė.

Tęsdami kelionę gražiu keliuku, vingiuojančiu vakarine Linkmeno ežero pakrante. Tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų stūkso Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai. Manoma, jie galėjo būti įrengti I tūkstm., šalia būta priešpilio, dviejų papilių ir senovės gyvenvietės. Istorikai piliakalnius sieja su XIII–XV a. egzistavusia Linkmenų pilimi. 2012 m. pavasarį piliakalnių kompleksas buvo sutvarkytas: įrengti nauji takai ir laiptai, suoliukai, informaciniai stendai.  Puiki proga dar kartą apžvelgti apylinkes iš viršaus.

Vykstame į Ginučių vandens malūną*. Tai – vienintelis iš šešių (Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso, Gaveikėnų ir Brukninės) parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą.  Jis veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė – metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo ir elektros gamybai. 1978 m. parko administracija restauravo malūną: perstatė sienas ir perdengė stogą. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai apsilanko pats Ginučių malūno velnias.

Iš Ginučių judėdami Ignalinos link, dairykimės kairėje kelio pusėje stovinčio ženklo „Bitininkystės muziejus“. Stripeikiuose įsikūrusiame Senovinės bitininkystės muziejuje* sužinosime daug įdomybių apie bites, medų ir meškas, kurių senais laikais aplinkiniuose miškuose buvo gausu. Kokiais būdais bitininkai saugojo medų nuo smaližių girių gyventojų, sužinosime apžiūrėję muziejaus ekspoziciją.

36 m aukščio Labanoro regioninio parko apžvalgos bokštas yra vienas aukščiausių apžvalgos bokštų Lietuvoje. Nuo aikštelės atsiveria Labanoro regioninio parko panorama tarsi iš paukščio skrydžio. Kiek akys aprėpia  – vaizdas į Siesarties hidrografiniam draustiniui priklausantį takoskyrinį Siesarties ežerą su salomis ir pusiasaliais, jo apyežerį, į ežeringo kraštovaizdžio etalonu vadinamą Lakajų kraštovaizdžio draustinį, apimantį Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų duburius. Tai įspūdingi pusiasaliai, salos, kuriose pilna retų rūšių augalų ir kitų gamtos vertybių.

Keliaujame į netoliese esančią Ignaliną,  apsistojame viešbutyje / kaimo turizmo sodyboje.

2 diena: Ignalina–Visaginas–Zarasai–Antalieptė–Utena (~470 km)

Gerai išsimiegoję sočiai papusryčiavę,  eisime pavaikščioti po senąją Ignalinos miesto dalį. Čia dar juntama „medinės Ignalinos“ su vienaukščiais nameliais dvasia.

Keliaukime toliau aplankyti kito Aukštaitijos miesto – Visagino. Miesto gimimo data laikomi 1975 metai, kai Ignalinos atominės jėgainės statybininkams buvo įkurta gyvenvietė. Vos už poros kilometrų nuo Visagino telkšo didžiausias Lietuvoje Drūkšių ežeras, ant kurio kranto ir stovi garsioji Ignalinos atominė elektrinė, ilgą laiką buvusi pagrindine elektros energijos tiekėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione.

Ignalinos atominė elektrinė pradėta statyti 1974 m. Po kiek mažiau nei dešimtmetį trukusių statybų elektrą gaminti pradėjo pirmasis reaktorius – tuo metu didžiausias pasaulyje, įrašytas į Gineso rekordų knygą. Iš planuotų keturių reaktorių buvo pastatyti tik du. Pirmojo Ignalinos atominės elektrinės bloko darbas buvo sustabdytas 2004 m., o antrasis blokas nebeveikia nuo 2009 m. pabaigos. 1995 m. duris lankytojams atvėrė Ignalinos AE informacijos centras. Esant galimybei, ekskursija į IAE valdymo skydo simuliatorių*. Šios ekskursijos metu specialistai iš Ignalinos atominės elektrinės parodys ir papasakos, kaip veikė valdymo skydas ir kokios buvo darbuotojų funkcijos, kodėl ir kam iš vis buvo reikalingas simuliatorius, paaiškins, kokie panašumai bei skirtumai buvo tarp Ignalinos ir Černobylio elektrinių.

Iš Visagino sukime į Zarasus, esančius vos už 26 km. Keliausime pro apylinkes, menančias senuosius laikus: sėlių genties gyvavimą, susirėmimus su Livonijos ordinu, kuris iš Daugpilio per Zarasų kraštą verždavosi į Lietuvą. Tiek apie viso krašto, tiek apie Zarasų miesto atsiradimą sklando legendos, pasakojančios apie kadaise čia gyvenusius galiūnus ir milžinus. Ko gero, labiausiai turistus į Zarasus vilioja 17 metrų virš Zaraso ežero iškilusi moderni apžvalgos aikštelė, įrengta 2011 metais. Nuo jos išvysime ežero panoramą 180 laipsnių kampu. Nusileidę laipteliais žemyn, galėsime keliauti šio vandens telkinio pakrantę juosiančiu taku ir mėgautis kraštovaizdžiu. Ežero saloje įkurtas vandens pramogų centras – net 580 m ilgio vandenlenčių trasa, valčių ir vandens dviračių nuomos punktai, paplūdimys, sporto aikštynai.

Gido lydimi, pasivaikštome po miestą. Vaikštinėdami po miestą, tikrai pastebėsime Vilniaus ir Vytauto gatvių sankryžoje stovintį obeliską, skirtą įamžinti vienam reikšmingiausių miesto įvykių – plento Sankt Peterburgas–Kaunas tiesimui 1830–1835 m. Laisvas laikas pietums*.

Vyksime prie Stelmužės ąžuolo. Tai seniausias medis Lietuvoje. Čia užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kariaunos. Pro čia žengė kaizerio bei Hitlerio kariuomenės. Stelmužės ąžuolo drevėje rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas byloja, kad ji  buvusi vieno iš Napoleono kario slėptuvė, kariuomenei bėgant iš Rusijos imperijos. P.S. kelias iki Stelmužės ąžuolo – tarsi nemokama atrakcija turistams .

Traukiame į Antalieptę (24 km). Per patį miestelio centrą vingiuoja Šventosios upė, todėl turbūt nekeista, kad ir pačios vietovės pavadinimas susideda tarsi iš dviejų žodžių – „ant liepto“. Viešnagės metu apžiūrėkime Antalieptės hidroelektrinę, kurią pastačius vanduo sujungė net 26 ežerus – taip susiformavo Antalieptės tvenkinys (marios). Nepatikėsite, šiame tvenkinyje suskaičiuojama daugiau nei 50 salų ir salelių!

Kelionę po Aukštaitiją baigsime šio regiono sostine tituluojamoje Utenoje. Čia atvykę  įsitikinsime, kad keliaujame po ežerų kraštą: net pačiame mieste tyvuliuoja du ežerai – Vyžuonaičio ir Dauniškio.

Pažintį su miestu pradėsime nuo Utenos dvaro sodybos. Nuo XIV a. žinoma Utenos dvaro sodyba – viena seniausių Lietuvoje. Per visą gyvavimo laikotarpį dvaro savininkai nuolat keitėsi: jį valdė didieji kunigaikščiai, vėliau – Mykolas Glinskis, Albertas Goštautas, Jurgis Astikas, Kristupas Radvila ir kiti didikai. Galiausiai XIX a. dvarą pradėjo valdyti Aleksandras Balcevičius. Jo šeimininkavimo metais buvo pastatyti rūmai ir aplink esantys ūkiniai pastatai, įkurtas dvaro parkas.

Keliaudami Kauno gatve atsidursime J. Basanavičiaus gatvėje, kur 36 numeriu pažymėtame pastate įsikūrusi arklių pašto stotis. 1830–1835 m. pagal Rusijos valdybos architektų projektą pastatytą Utenos arklių pašto stoties kompleksą sudaro trys korpusai. Jų pastatai pasižymi grakščiomis meninėmis formomis. Po pašto stoties pastatu esantis rūsys iki šių dienų išlaikęs autentiškas akmenines sienas ir raudonų plytų lubų skliautus. Senojoje Utenos pašto stotyje buvo įrengti kambariai, kuriuose pailsėti sustodavo pro šalį vykstantys keliautojai. Pastatas mena ir garsius asmenis: čia lankėsi Rusijos caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru, 1843 m. arklius čia keitė prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas. Šiuo metu Utenos pašto stotyje įsikūrusi dailės mokykla.

Kelionę baigsime, vaikštinėdami Dauniškio ežero pakrante. Atgauti jėgas galėsime, pasinėrę į ežero vandenį. Lankydamiesi čia šiltuoju metų laiku, galėsime pasigrožėti muzikiniu šviečiančiu fontanu, kuris džiugina margaspalvėmis vandens srovėmis, šaunančiomis į dangų ir primenančiomis ornamentus.

Kupini emocijų, keliaujame namų link.

Į kelionės kainą įskaičiuota:
*Kelionė autobusu;
*Kelionės vadovas, ekskursinė programa;
*1 nakvynė  su pusryčiais;
*Kelionės organizavimas ir dokumentų sutvarkymas.

Papildomos išlaidos (lankomi mokami objektai):

*Plaktukų muziejus – 1 € /asm.

*Senovinės bitininkystės muziejus.  Bilieto kaina – 6€-3€ /moksl., stud., senj.; gido paslauga – 2 € /asm.;

*Ginučių vandens malūnas – 1,20€-0,60€ /asm.;

*IAE valdymo skydo simuliatorius (esant galimybei) – tikslinama;

*Stelmužė – 2 € /asm. – 1,50 € /asm.;

*Pietūs Zarasuose  – 12 € /asm.

Pastaba.

• Minimalus turistų skaičius kelionei autobusu organizuoti yra 30 turistų. Nesurinkus minimalaus turistų skaičiaus, kelionių organizatorius įsipareigoja apie tai pranešti raštu likus ne mažiau kaip 2 kalendorinėms dienoms iki kelionės pradžios.
• Ekskursinių objektų lankymo tvarka ir mokamų objektų bilietų kainos gali nežymiai keistis.
• Išvykimo informacija siunčiama likus 1 – 2 dienoms iki kelionės.
• Keliautojai, pageidaujantys užsisakyti priekinę vietą autobuse, gali tai padaryti už 20 eur/asm. papildomą mokestį.

Pasiteiravimui apie kelionę:

•  Ieva  tel.: +370 678 59 120  el paštu:  keliones@alvaturas.lt
• Laima tel.: +370 686 26261 el paštu:  alvaturas@gmail.com arba keliones@alvaturas.lt